Tu mano alibi siužete mūsų kurto kino Su prieskoniu aitrios nostalgijos ir kofeino Mintys blaškosi paskubom keistų kadrų Kai laikas tyliai tirpsta potepiais spalvotų lapų Sparnuotų frazių, jausmingų fazių Bėgimu tarp masių ar draugija su džiazu Keistu žaidimu lietaus natų ir lango Verpetais žodžių, tartum tie šoktų tango Tai lyg aklai skirst drugeliu į ugnį Spaust save iki dugno, kad aplenkti spūstį Tai lyg šviesos plotelis, kai aplinkui tamsu Blakstienom ir nesibaigiančiu akių ramsu Man regis, šitas miestas niekada nemiega Ir mes dviese papildom šitą painią schemą Su savo ego tarp rutinos ir streso Peilio aštrumu tarp teisybės ir blefo Ir man reikia truputėlį nedaug Tik tu ir aš – arti nei arčiau Žaisk neslėpdamas savo kortų Pakalbėkim be nereikalingų žodžių Ir man reikia truputėlį nedaug Tik tu ir aš – arti nei arčiau Žaisk neslėpdamas savo kortų Pakalbėkim be nereikalingų žodžių Jautėm šilto ir šalto, matėm juodo ir balto Įstrigę dviese savyje tartum liftas tarp aukštų Skrydžiais paukščio be šalutinio baimės jausmo Ir aš viską praeičiau iš naujo Akys į akis, be sąskaitos ar nuomos Delnai į delnus, kad pažadintų iš komos Klausyt širdies plakimo neprisilaikant atstumo Kas kartą žaist žaidimą viską pradedant nuo nulio Be atokvėpio stebėt vienas kitą Ištrint tolių tolius, ištrint bet kokią kitą ribą Ištrint iš pasąmonės gylių viską, kas tiksi Neieškant priežasčių ar prielaidų nepasilikti Tarp ugnies ir ledo – mūsų jausmų pravado Kai kūną gelia adatom nuo vidinio bardako Užplaukt ant seklumos ar viską pamiršt Užtrenkt duris garsiai tam, kad tyliai sugrįžt Ir man reikia truputėlį nedaug Tik tu ir aš – arti nei arčiau Žaisk neslėpdamas savo kortų Pakalbėkim be nereikalingų žodžių Ir man reikia truputėlį nedaug Tik tu ir aš – arti nei arčiau Žaisk neslėpdamas savo kortų Pakalbėkim be nereikalingų žodžių