Pakėlęs į dangų sparnus Žemėj palikęs draugus Ieškojau to jausmo, kuris Visad mums atidaro duris Galbūt per ilgai keliavau Veidus ne tuos pažinau Bet mano jausmų kometa Už visatos ribų atrado tave Iš kokios tu žvaigždės nukritai Iš planetos kokios nusileidai Vėjas žaidžia su tavo plaukais Slenka šypsena vėl mano veidu Lyg po tūkstančio metų ilgų Amžinybės klaikios mano sielai Kaip stebuklą tave surandu Nes tai tu vienintelė, miela Tu man lyg ateivis koksai Iš planetos mažos nukritai Atlaužei kampelį žvaigždės Kuris mus per amžius šildys ir švies Skraidyti visai nebaisu Mums abiems už visatos ribų Nes lyg kokia žemės trauka Mus sujungė amžiams būti dviese Iš kokios tu žvaigždės nukritai Iš planetos kokios nusileidai Vėjas žaidžia su tavo plaukais Slenka šypsena vėl mano veidu Lyg po tūkstančio metų ilgų Amžinybės klaikios mano sielai Kaip stebuklą tave surandu Nes tai tu vienintelė, miela