Pasiimk mane kartu, kaip visada, kad vėl pamestum
Sakai vienatvė reikalinga tau save atrasti
Mes kartais žiūrim kreivai, nors bandom tiesint kelią
Deja, ne visada suprantam, kur pradžia, kur galas
Daina, į dangų kildama, milijonus paskui traukia
Kai kas kartoja žodžius, kai kas jos vardą šaukia
Šios mano mintys, tai ne tik balsai ir garsas
Tai tavo nuodas, vaistas - Venera ir Marsas.
Mane pažadina iš letargo miego sienos
Ten su pasauliu vienui vienas
Skaitai mintis savas, paišai raides
Kažkam jos tiks, kažkas, kad tiko apsimes
Gali rankioti plojimus - tūkstančiai delnų
Būt nešiojamas ant rankų, ant pečių (taip)
Tik neužstrik dėmesio komforto zonoj
Tas pats, kas gyventi, tik, deja, komoj
Pusantro milijardo širdies dūžių
Tiek smūgiu per 36-erius metus
Ne vien pakilimų, nuopolio, gyvenimo lūžių
Buvo, yra ir bus, juk tu žmogus
Mūsų daina, kopdama į dangų
Visus sutraukia, kartok, šnibždėk, jei nori, šauk ją
Tai eilės, kažkam piktos, kažkam meilios
Bet jos tikros ir nebūtinai dailios
Visada kartu, norėjome laikrodžius aplenkt,
Bet spaudėm akmenis jie traukė mus žemyn,
Tik staiga, supratom, kad jų seniai nėra
Vien smėlis liko mūsų delnuose.
Mano žodis gimsta tik vienatvėj
Bet nenoriu sulaukti vienas senatvės
Tryniau gimtinės miškus, sostinės gatves
Ieškojau prasmės, bet gal prasmė mane suras
Kas paslydo ant savo ego, o būna - nieko
Kas galvoja, kad neslysta - labai klysta
Žingsnis į priekį ar du atgal yra
Ar taip, ar kitaip - tik kelionės pradžia.
Gali žiūrėt atgal, bet nematysi priekio
Žiūrėt į priekį, svarbus ir patirties kiekis
Per petį nesidairau, nes kas iš to,
Išmesk akmenis - bus tik lengviau nuo to
Čia viena dieną šventė, kitą liūdesys
Čia viena dieną protingas, kitą, žiūrėk, kvailys
Įdomus gyvenimas tas
Amžini klausimai, kur kodėl, kaip ir kas.
Visada kartu, norėjome laikrodžius aplenkt,
Bet spaudėm akmenis jie traukė mus žemyn,
Tik staiga, supratom, kad jų seniai nėra
Vien smėlis liko mūsų delnuose
Visada kartu, norėjome laikrodžius aplenkt,
Bet spaudėm akmenis jie traukė mus žemyn,
Tik staiga, supratom, kad jų seniai nėra
Vien smėlis liko
Visada kartu, norėjome laikrodžius aplenkt,
Bet spaudėm akmenis jie traukė mus žemyn,
Tik staiga, supratom, kad jų seniai nėra
Vien smėlis liko mūsų delnuose.