Gimiau, kad nebūt tavo priešu Nematomi dryžiai ant riešų Nematoma tu, kai norėjau matyt Mes sudėgem ryt, šitaip lemta matyt Pasėdėt parūkyt, pakviesiu iš liūdesio Ramybės man reikia tau judesio Laikina šitai ir tu viena tyli Žvakės pakvimpa vanile Kosminį spalį nukritusi gilė Palik man simfoniją gilią Gamta kvepianti potėpiais Mylėjom ir nekėntem protarpiais Rašau, kad išsaugoti tave Jie kito nesaugo ir save pardavę Paslapties neragavę Paliekame gatvėj bolavę Kitą kart nepalik man užuominų Apsimesk, kad nedominu Mane atminki lyg rytmečio gaivą Jūroj vienintelį laivą Rimtą ir naivų Tyrą ir naktį neblaivų Aš juk sakiau tau aš būnu visokiu Visatos judėjime šoku Gimiau, kad save atiduočiau Kraujas atiteka gyslomis bočių Jeigu daugiau niekada nežinočiau Смотрю на луну этаи ночью Voro tinklas - stendas sielom Tylos sekundė ši gyviejiem Antrą širdį apklojau žiemom Labiausiai įamžinau niekur Meilės būtį nuspėjom Jų kūnas tik asamblėjoj Visad prilygsi man miestui Aš šešėlis kolonos sienom Visad prieiki prie dvaro Jį dengia motyvas ir mano Jauno dar bėgančio senio Tiesa rado vietą už meno Kaip vanduo rado vietą už ledo Iki galo Nerasi jei ašarų klano - Nes buvo žodis iš tavo žando Kas dar bendro iš šito rato? Dangaus ir jūros žado Ar paskendę į ten pateko? Visi mano metų Išsitrynę kas buve reto Saulė - išnyko už kalno Jei pasiliko vadinas vėlavo Man kainos neturi kas brangu Kūrinys vieši Gamtinėj penklinėj natos turėklai Klausant vaizdais nusiliesi Kūrėm ir net ko nebuvo taip tiesiai Kad nemeluoti bet tik įspėti Pats nesuspėsiu Mintys neužima nė lopinėlio Tik spalvina pelenus gaublio nė vieno