Tu tarei, kad nebelauksiu tavęs Ir nusijuokusi nubėgai keliu Žinau, kad kelias šis atgal neparves Bet vistiek nelaukt negaliu Tu sakei, kad nemylėčiau tavęs Už tai vienatvei vyno taurę keliu Lai ilgesys bent jau trumpam nuskęs Nemylėti vistiek negaliu Gal kada nors dar Tavęs sulauksiu kaip žolė lietaus Kuris perpus vienatvės dulkes nuplaus Ir baltoje migloje abu priglaus Gal kada nors dar Tavęs sulauksiu kaip rudens audros Ir ašarom savom išlaimins dangus O žaibo stygom lietus tik mudviem gros Vis regiu akimirką su tavim Kai pabučiavusi nubėgai keliu Gal tai tebuvo sapnas Bet širdim netikėt vistiek negaliu Tu sakei, kad nemylėčiau tavęs Už tai vienatvei vyno taurę keliu Lai ilgesys bent jau trumpam nuskęs Nemylėti vistiek negaliu Gal kada nors dar Tavęs sulauksiu kaip rudens audros Ir ašarom savom išlaimins dangus O žaibo stygom lietus tik mudviem gros Gal kada nors dar Tavęs sulauksiu kaip rudens audros Ir ašarom savom išlaimins dangus O žaibo stygom lietus tik mudviem gros