Tu kalbi tartum jūra kas naktį giliau mus skandinanti Tu kalbi tartum jūra kas naktį giliau mus skandinanti Aš jaučiu kaip seniai užlieti mes visų vandenų Tik kriauklė kuri gaudžia rytais apie krantą dar tariasi žinanti Kaip ji braukia sparnais angelai iš giliausių sapnų Jų delnai lyg laivai kur nuslysta viršūnėmis nuojautų Aš kas naktį išplaukęs su jais paryčiais sugrįžtu Į nelinksmą ir skaudžiai pailsusią tavo užuojautą Ir nematomą lobį kasryt tau po kojom metu Tu kalbi tartum jūra Kas naktį giliau mus skandinanti Tu kalbi tartum jūra Kas naktį giliau mus skandinanti Tu tyli kaip ugnis kuri vėjuose plaikstosi burėmis Kada žodis sudegina lapą ir lieka sudužęs krante Vienas laivas kas rytą iš jo mes kas vakarą buriame Mūsų dugno dainas užsimiršę tvėrimo kalte Tu kalbi tartum jūra Kas naktį giliau mus skandinanti Tu kalbi tartum jūra