Kada šilas nubunda visa yra tyla
Prasideda pamažu šventa dienos byla
Kada šilas nubunda visa yra tyla
Prasideda pamažu šventa dienos byla
Klausykis brangusis, brangusis brolelis
Ar buvo kada repas Anykščių Šilelis?
Kada šilas nubunda visa yra tyla
Prasideda pamažu šventa dienos byla
Kas ten šlama? – Ė vėju papūstas lapelis
Ėgi gūžtoj nubudęs sujudo paukštelis
Kas ten traška? – Ė vilkas: dieną užuodžia
Iš naktinės medžionės par pakrūmes skuodžia
Ėgi lapė į olą, žąsiuką įsikandus
Ėgi barsiukas bėga, išlindęs iš landos
Ėgi linksmutė stirna per pušyną striuoksi
Ėgi pušin iš pušies voverytė liuoksi
Ėgi mat šermuonėlis ir kiaunė juodoji
Ir visoki žvėreliai po mišką ulioja
Kas ten taukši? – Ė stuobrį kapoja genelis
Kas mekena? – Ėgi mat perkūno oželis
Kas ten šnibžda? – Ė šnypščia iš kelmo piktoja
Ėgi srove teškena upelė Šventoji
Kas ten kalbas? – Ė žąsys paupėj gagena
Ėgi mat lizde starkus pamiškėj klegena
Kada šilas nubunda visa yra tyla
Prasideda pamažu šventa dienos byla
Kada šilas nubunda visa yra tyla
Prasideda pamažu šventa dienos byla
Klausykis brangusis, brangusis brolelis
Ar buvo kada repas Anykščių Šilelis?
Kada šilas nubunda visa yra tyla
Prasideda pamažu šventa dienos byla
Ėgi antys "pry! pry! pry!" priskridę į liūną
Ėgi kukutis klausia savo pačią, sūnų
Ką, ką, ką jums atnešti? Ką jūs kalbat niekus?
Ką, ką? Ar grūdus? Ar muses? Ar sliekus?
Ėgi mat gegutėlė dairos ir kėtojas
Čia kukuodamas verkia, čia juokias kvatojas
Skamba tik, skamba miškas: volungė Ievą
Trotina: "Ieva, Ieva! neganyk po pievą!"
Čia paupėj "ri-u! ri-u!" tilvikas sušuko
Čia vėl balsų visokių – lyg trūkte pratrūko
Čia kitokie balseliai, tik kitokios bylos
Dagiliai, pečialandos, strazdeliai, čižylos
Kėkštai, šarkos ir kitos vis gieda
Toj juokias, toj vaitoja, ė toj niekus klieda
Ė už visus viršesnis lakštingalos balsas
Pilnas, skardus, griaudingas ir, taip sakyt, skalsus!
Kada šilas nubunda visa yra tyla
Prasideda pamažu šventa dienos byla
Kada šilas nubunda visa yra tyla
Prasideda pamažu šventa dienos byla
Klausykis brangusis, brangusis brolelis
Ar buvo kada repas Anykščių Šilelis?
Kada šilas nubunda visa yra tyla
Prasideda pamažu šventa dienos byla
Skamba, ūžia per krūmus ir vis kitaip mainos
Ir vis dūšion įsmenga – lyg Lietuvos dainos
Tie visoki balseliai taip krūvon suplaukia
Tartum kožnas lapelis čilba, kliauga, šaukia
Ir sutartinę taiso, ir taip gražiai dera
Siaudžia tik, tartum siaudžia – rentavimo nėra
Anei tų balsų ausis skyrium nepažįsta
Lyg kad ant žalios pievos žolynai pražysta
Ir visoki žiedeliai teip tarp savęs pinas
Kad iš tolo tik regis gražus margumynas
Ai būdavo, būdavo iš mūsų šilelio
Didžiausio patogumo, gražaus ramumėlio!
Ė tas visas ramumas po lietuvių dūšias
Lyg lygumoj vėjelis po žoleles trąšias
Plaukydamas lingavo, tamsiom vilniom tvino
Dažnai miške lietuvis, ko verkia, nežino
Ė tik junta dažniausiai, kad širdis neskaudžia
Ė tik pilna pajautų labai ramiai griaudžia
Ir lyg rasos žemčiūgais gausiai atgaivinta
Ir lyg rasa par veidą ašarėlės krinta
Paskum ilgai krūtinėj šilelis kvėpuoja
Atsidusus krūtinė lyg giria linguoja
Lyg tarytum ramumas teip dūšion įslinko
Kad net dūšia kaip varpa pribrendus linko!
Kada šilas nubunda visa yra tyla
Prasideda pamažu šventa dienos byla
Kada šilas nubunda visa yra tyla
Prasideda pamažu šventa dienos byla
Klausykis brangusis, brangusis brolelis
Ar buvo kada repas Anykščių Šilelis?
Kada šilas nubunda visa yra tyla
Prasideda pamažu šventa dienos byla