Ant balkono krašto mąsto, laiškus drasko lėtai, Kol lietus plaukus lygina. Iš devinto aukšto aukšto namo žiūri ilgai, Apie laimę prisimena. Sakau: mergaite, ką viena niūrioj nakty veiki? Ko akys dailios nedžiugina? Atsako: sako, kartais žmonės laimę randa mirty, Nes būna - meilė pasibaigia... Tai kodėl meilė nedžiugina? Tai kodėl meilė nuliūdina? Ant aukščiausio skardžio saldžiai lietūs ardo viltis, Lūpos laime nebekalba. Paskutiniam skrydžiui tyliai ji atmerkia akis, Kojos veda į prarają. Sakau: mergaite, neskubėk, dar viskas ateity, Dar daug dalykų neatrastų. Atsako: sako, kartais reikia pasilikti nakty, Nes laukti ryto jau per sunku... Tai kodėl meilė nedžiugina? Tai kodėl meilė nuliūdina? Sakau: mergaite, ką viena niūrioj nakty veiki? Ko akys dailios nedžiugina? Atsako: sako, kartais žmonės laimę randa mirty, Nes būna - meilė pasibaigia...