Šimtai kapuose, o tie, kurie liko - spjaudo krauju
Galabijom slibiną, bet iš karto keitėm nauju
Nuolankūs ponai trobose ūmūs
Šventas mužiko naivumas
Ponai rūmų nestato, ponai rankų nesitepa
Čia tu mėšle, jie nejaučia nepritekliaus
Kaip kilpa virsta veržiamas diržas
O to, kas juos ponais padarė - pamiršo
Ei, kur tu? Tas, kursai viršuje
Teesie, bet dangus dosnūs ne visiems, deja
Laukinės vapsvos, buki geluoniai
Laižosi aplink stalą susėdę grobuonys
Mes tik žmonės - kūnas, kraujas
Kiek galima šitaip gyvent ištiesus saują?
Kažkas privalo pakilt nuo stalo taręs
"Pakaks, netgi mužiko kantrybė turi ribas!"
Šaknim iš žemės, reiks - jon ir grįšiu
Tegul smarkiau perkūnas žaibo rykštėm tranko
Aš atėjau čia savo teisybės su ąžuolu savo dūšioj
Akmeniu savo rankoj
Kas iš tavo teisybės, jei nedrįsi jos ginti?
Kas iš gyvenimo, jei gailiesi galėjęs gimti?
Žodis - niekas, jeigu pilkas
Kas iš tavęs, jeigu silpnas?
Kas iš tavo teisybės, jei nedrįsi jos ginti?
Kas iš gyvenimo, jei gailiesi galėjęs gimti?
Žodis - niekas, jeigu pilkas
Kas iš tavęs, jeigu silpnas?
(Žmonės mes, ar gyvuliai?)
(Žmonės, užtat, kad žmonės)
(Ką žinau, ką žinau)
(Svarbiausia, kad žmonės vieningi būtų)
(Man atrodo, atėjo laikas)
(Koks laikas?)
(Karaliauti)
(Geriau jau vieną dieną karaliauti, negu visą amžių vergauti)
Razbaininkai - mūsų istorijos dalis
Plėšikas ar vagis - tarnaus, kam nors geriau įspirs
O caro neteisybę žaboti reikia
Ten Blindos šaika viltį suteikia
Yra drąsių ir šiais laikais, kurie netyli
Kovoja su ponaičiais, kurie save tik myli
Mums Lietuva - ne karvė melžiama
O kaip sesuo, kaip tėvas, brolis, kaip šventa mama
Mužikai su bizūnais ieškot teisybės eidavo
Dvarams ir ponams romantikos suteikdavo
Vienu šventu kirčiu pakeisdavo jų tvarką
Jiems skauda, maldauja, už nuodėmes jie verkia
Miškai nuo seno patapdavo namais
Sukilėlius slėpdavo visais laikais
Ar partizanas, ar plėšikas - svarbu, ne kas esi
O kam tarnauji, kuom gyveni, į ką tiki
Už tavo garbę, laisvę, už saugų rytą
Už meilę ir teisybės skydą
Sukilt prieš demonus aš pasiruošęs
Brolau, galąsk ginklus, pašventink, laikyk paruošęs!
Ir jeigu upės virs kraujo takais
O pelkės - bevardžiais, niūriais kapais
Vadinasi - yra teisybė, yra dangus
Nubaus mane, baudėją baus mano sūnus
Ir jeigu upės virs kraujo takais
O pelkės - bevardžiais, niūriais kapais
Vadinasi - yra teisybė, yra dangus
Nubaus mane, baudėją baus mano sūnus
Keli metai šnabždesiai mane naktimis kelia
Vos prabudus jie atgal į mišką neria
Nekreipiau dėmesio, kol po gero mėnesio supratau
Ne tik aklas - kurčias buvau
Balsai visą laiką man istoriją pasakojo
Kiek praleidau, kol išgirdau
Klausiaus akis užmerkęs, kad neišgąsdinčiau
Ryte atsikėlęs, viską užsirašiau
Istorija buvo apie drąsą, istorija apie likimą
Drąsių žmonių šaly apie išlikimą
Parduotus tėvus, brolius išduotus
Kankintus vaikus ir išskirtus mylimuosius
Kiekvienas žodis papasakotas buvo tiesa
Dūriais į širdį, aštriais kaip yla
Krauju užrašytos istorijos tęsiasi
Tiktai šį kartą išaušo mūsų diena!
Kas iš tavo teisybės, jei nedrįsi jos ginti?
Kas iš gyvenimo, jei gailiesi galėjęs gimti?
Žodis - niekas, jeigu pilkas
Kas iš tavęs, jeigu silpnas?
Kas iš tavo teisybės, jei nedrįsi jos ginti?
Kas iš gyvenimo, jei gailiesi galėjęs gimti?
Žodis - niekas, jeigu pilkas
Kas iš tavęs, jeigu silpnas?
Kas iš tavo teisybės, jei nedrįsi jos ginti?
Kas iš gyvenimo, jei gailiesi galėjęs gimti?
Žodis - niekas, jeigu pilkas
Kas iš tavęs, jeigu silpnas?
Kas iš tavo teisybės, jei nedrįsi jos ginti?
Kas iš gyvenimo, jei gailiesi galėjęs gimti?
Žodis - niekas, jeigu pilkas
Kas iš tavęs, jeigu silpnas?