Aš nebelaukiu kol baigsis naktis Vistiek tavo veido nieks neįskaitys Mano širdis kraterių pilna Tiktai tam ji plaka kad sustotų viena Sudega saulė mėnulis sudyla Sušalusiu paviršiumi išeinu į tylą Meilė pasibaigia ir žaizdos užgyja šita monotonija mane praryja ♪ Nieko nebetrokštu gyvenu kaip katinas šitokiu būdu prie vienatvės pratinuos Mano tuščios mintys atneštos vėjo Ašaras už mane debesys lieja Sukasi žemė lyja lietus Nieks nepasikeis kada manęs nebebus Bet žemė sukasi ir lietūs lyja šita monotonija mane praryja Nieko nebelaukiu tai nieks ir nepareina Vienas kuriu savo vienintelę dainą Leidžiu vienatvei išdraskyti krūtinę šita reinkarnacija nebus paskutinė Amžius subręsta ir išdygsta daigas Visada laiku derlių nusipjauna laikas Visata vistiek pina įvykių giją šita monotonija mane praryja šita monotonija mane praryja šita monotonija mane praryja