Aš – miegantis vėjas Tu – tirpstantis sniegas Viskas apie meilę – banalu Noriu negirdėt, nejaust kitų Bėgam nuo visko, kas buvo Ten, kur niekad nebuvom Man be tavęs yra geriau Naiviai bandau kartoti sau Jei mokėčiau slėpt ar plaukti gelmėse Nuo tavęs vis tiek nepasislėpčiau Neslėpčiau, kentėčiau Negalėčiau niekad pamiršt, niekad atleist Tavęs nėra – manęs neteisk Negalėčiau niekad tylėt Į pasaulį svetimą žiūrėt Savęs nekęst, tave mylėt Savęs nekęst ♪ Tave mylėt Kyla pykčio šešėliai Viduje – šalti ir besieliai Ką gi man daryt su savimi Niekaip negaliu išlikt rami Trūko virpančios stygos Manyje viskas užmigo Be tavęs gyventi daug lengviau Naiviai bandau kartoti sau Kiek dar skirta man ilgesį laikyt Ir kvailas viltis kasdien dalinti Atgimti, prabilti Negalėčiau niekad pamiršt, niekad atleist Tavęs nėra – manęs neteisk Negalėčiau niekad tylėt Į pasaulį svetimą žiūrėt Savęs nekęst, tave mylėt Negalėčiau niekad pamiršt, niekad atleist Tavęs nėra – manęs neteisk Negalėčiau niekad tylėt Į pasaulį svetimą žiūrėt Savęs nekęst, tave mylėt Aš lauksiu ilgai beribėj erdvėj Kur dingsta diena, aš lauksiu viena Kiek dar skirta man ilgesį laikyt Ir kvailas viltis kasdien dalinti Atgimti, prabilti Negalėčiau niekad pamiršt, niekad atleist Tavęs nėra – manęs neteisk Negalėčiau niekad tylėt Į pasaulį svetimą žiūrėt Savęs nekęst, tave mylėt Negalėčiau niekad pamiršt, niekad atleist Tavęs nėra – manęs neteisk Negalėčiau niekad tylėt Į pasaulį svetimą žiūrėt Savęs nekęst, tave mylėt