Lėtas veidas ir nervas lietaus Liūdnas lašas už lango sustaugs Lyg pagrobtas į škuną laukinis Tu sau kelią alkūnėm skinies Tavo vardo jau nieks neminės O kalbės: šis žmogus paskutinis Kitą myli jau tavo žmona Ir vaikų svetimų pamaina Tartum paukščiai suspinga prie kojų Tu sapnuoji raudonus laivus Gelžbetoninius amžiaus laikus Ir iliuziją laisvės sapnuoji Ir bastais lyg benamis šuva Nes po kojom visa Lietuva Nes žvaigždėtas dangus kelią rodo Piktas priešas jau guli kape Draugas rieda mėnulio kupė Tiktai vienas vienintelis žodis Šviečia sėklos rausva išmintim Kai į miestą grįžti tu naktim Sukniumbi prie pavargusių durų Betgi niekas tavęs neįleis Betgi niekas jau tau neatleis Vien pavargęs nuo šimtmečių mūras