Troškimai nublanks, kai motina naktis mane po savo skvernu priglaus,
Pasaulio akys visa reginčios pervers mane, sužeis ir išgydys.
Nors žvelgiau į šviesą, jaučiau ir tamsą jos,
Veidmainystė giliai paslėpta tavyje ir manyje.
Kodėl žmogus linkęs save žudyti lėtai,
Nuodyti sielą, persunkti ją pagieža ir melu?
Juk visa tai, ką jis kuria, neišvengiamai bus pamiršta,
Visa tai, kuo jis kvėpuoja - užnuodyta.
Kieno atvira širdis ir žvilgsnis laimės pilnas,
Tas pasmerktas kentėt pats to nejausdamas.
Juk kelias tas, kuriuo mes einam, jau nutiestas mums tik gimus,
Ir nesvarbu, kur link bežvelgtumėm, galas vis tiek tas pats.
Sakyk, žmogau, kodėl, kodėl, kodėl tu toks nepaprastas,
Kad net žinodamas, kuo viskas pasibaigs, bandai atrasti prasmę?
O ta prasmė lyg paukštis geležinis niekada nepasieks dausų,
Ir liksi vienas, tik vienui vienas, kada ateis pabaiga tavo dienų.