Aš išprotėjau nuo žodžių gyvybė ir meilė,
Aš pasenau šimtu metų per naktį vilties.
Mirties sparnai ataidi ir vaidenas man vėl,
Kad mane Juodvarniai išplėš iš praeities.
O Žemė pavargus nuo mūsų,
Numetė žiedus ir pavasarį pavertė žiema.
Tik dabar galiu žmogaus prigimtį atrasti
Ten, kur niekada ieškoti nebandžiau.
Kokia baisi gelmė žmogaus širdis,
Ne kiekvienas išdrįstų ja pervert save.
Ir kodėl kasdieną bijau aš mirti?
Bet kodėl toje baimėje palaimą jaučiu?
Kiek dienų ir naktų vis bandžiau išsiaiškint,
Kur paslėpti mano keliai.
Juo giliau mintis nardinau,
Tuo atsakymas darėsi blyškesnis.
O Žemė, pavargus nuo mūsų,
Numetė žiedus ir pavasarį pavertė žiema.
Jau dabar galiu žmogaus prigimtį rasti,
Nes esu ten, kur niekada nebuvau.